KAS IŠ TIESŲ SVARBU?

Vaikas

Jei tikrai norite žinoti, iš kur atsirado dabartinis Educado, nusikelkite į 1993 metus. Ten tikrai viskas buvo kitaip, nei dabar. Taigi, visa ši Astos ir Lilijos istorija prasidėjo daugiau nei prieš 25 metus. Beje, tai nereiškia, kad Educado – tai „dviejų bobučių reikalai”.

Tie žmonės, kurie kas dieną buvo ir yra šalia mūsų, žino, koks nepakartojamas, pilnas įvykių tai buvo laikas.

Išsilavinimas.

Mes esame PEDAGOGAI.
Tai mūsų Profesija.
Saviraiška, pašaukimas, meilė vaikui ir daugiavaikė mama – tai nėra profesija, tai TIK patirtys, jausmai ir emocijos.

Įkvėpimas.

Darbas pradinių klasių mokytojomis Vilniaus Universitetinėje mokykloje.
Kokia tai buvo mokykla?

„Nauja“ ir „naujoviška“ mokyklos kūrimo metu buvo žodžiai sinonimai. Norėjosi mokyklos, kurioje būtų gera mokytis mokiniams ir dirbti mokytojams, kurioje kiekvienas surastų save, kurioje vyrautų kūrybos atmosfera. Mokytojus vaikai pradėjo vadinti vardais, į kasdienį mokyklos gyvenimą įtraukti tėvai, atsirado LEGO pamokos ir baltoskandiška kryptis. Mokytojų rytais laukdavo karšta kava, o į mokyklą vaikus iš įvairių miesto rajonų atveždavo keturi tėvų nuomojami autobusiukai. Visa tai buvo nauja ir neįprasta. Daug ką pavyko padaryti todėl, kad buvome jauni ir bendraminčiai.“
(mokyklos įkūrėjas D. Numgaudis)

Lilija:

Atėjau dirbti į šią mokyklą, norėdama keisti ir keistis. To laikmečio mokyklose nebuvo įprasta mokytoją vadinti vardu, suolus klasėje ratu sustatyti ar mokytojai ant stalo prisėsti. O Universitetinėje mokykloje buvo realu ir skatinama įgyvendinti tuometinėje visuomenėje novatorišką Amerikos mokytojų patirtį, kuria jie dalinosi A.P.P.L.E. (Amerikos pedagogų talkos Lietuvos švietimui programa) kursuose, skirtuose Lietuvos mokytojams.

Lilija ir Asta:

Mes visada buvome apsuptos Lietuvos švietimo novatorių, vadovėlių autorių ir programų kūrėjų. Istorikas E. Bakonis, chemikė V. Valentinavičienė, prof. dr. R. Makarskaitė-Petkevičienė, dabartinė S. Daukanto gimnazijos direktorė J. Knyvienė, dailininkė V. Sapranavičienė. Mokytojų kambarys skendėjo intelektualių diskusijų dūmuose ir kvepėjo kava. Mes buvome lygūs tarp lygių.

Laikas su Neringa.

Tai dar vienas to laiko novatorius. Keturi metai bendro darbo paliko ryškų pėdsaką. Ačiū, Neringa, už aistrą, kokybišką džiaugsmą ir improvizacijos estetiką! 

„Buvau jauna režisierė, kupina išsilaisvinimo bei pasipriešinimo idėjų. Norėjosi daryti kažką visiškai priešingą tai sustabarėjusiai šimtametei tvarkai. Norėjosi sukurti kažką visiškai kitokio – laisvo, nesuvaržyto, neįspraudžiančio vaikų į taisyklių rėmus, leidžiančiu būti savimi ir tuo džiaugtis.“
(Tele Bim Bam įkūrėja Neringa Čereškevičienė)

Lilija ir Asta:

Šios patirtys mus „užprogramavo“ novatoriškumui ką bedarytume. Užprogramavo būti kitokiomis. Tai yra mūsų savasties dalis. 

Savo „Mokyklėlės“ etapas.

Lilija:

Kai Astai kilo „geniali“ mintis atidaryti mokyklėlę ikimokyklinio amžiaus vaikams, dvi savaites negalėjau suprasti, apie ką ji kalba. Pati nežinau, iš kur atėjo aiškus žinojimas – TAIP.

Asta:

Tuo metu buvome tarp pirmųjų, kurie pradėjo kalbėti apie ikimokyklinio ugydymo svarbą. Buvome daugiau nei tikros tuo, ką darome. Gausybė seminarų, konferencijų, mokymų, susitikimų, dalyvavimo visur, kur tik buvo galima dar ką nors sužinoti. Tai buvo gaivališki  ir aistringi 15 metų, kupini nepakartojamų žmonių, jų vaikų, kolegų, renginių. Kartais linkdavo kojos nuo suvokimo, kad mums, t. y. „kažkokiai mokyklėlei“ reikia surengti renginį 120 šeimų triskart metuose (tuo metu vadinomės Saviraiškos studija). Renginiai vyko netikėtose vietose – „Pub’o Latino“, „Brodvėjuje“, „Neringoje“, „Lofte“… Tai buvo nerealu. Ir fantastiškai smagu.

Educado.

Asta ir Lilija:

Vienas ypatingiausių dalykų, galinčių nutikti žmonėms, ugdantiems vaikus ir dirbantiems ilgą laiką – galimybė pamatyti, kuo tie vaikai yra šiandien. Suvokimas, kad tu teisingai prisidėjai prie kiekvieno iš jų sėkmės. Laiku pamatyta, laiku startuota, laiku sustota, tinkamai ir laiku rekomenduotas specialistas, duotas patarimas, perskaityta, rasta ir perduota informacija tėvams, pakoreguota programa, atkreiptas dėmesys į „kažkokią“ situaciją – VISKAS, ką darėme ir darome, mes dabar jau galime matyti Jūsų, tų, kurie mumis TIKĖJO, vaikuose. Jų pasiekimai yra milžiniški. Kiekvieno kitoks, bet visi svarbūs ir svarūs.. Jūs mums siunčiate savo vaikų laimėjimus, susitikę gatvėje pasakojate apie olimpiadas, konkursus, įvertinimus, pačių vaikų rašomus penktoje klasėje motyvacinius laiškus, siunčiate filmus, kur jūsų vaikai ima interviu iš Lietuvos respublikos prezidentės…. Ir jūs mums sakote, kad be mūsų indėlio būtų buvę daug sunkiau tai pasiekti, o kai kuriems – tiesiog neįmanoma. Matyt, čia ir yra „sunkioji“ šios profesijos dalis – tik LAIKAS gali pateikti vertinimus,  ar iš tiesų esi tikras tuo, ką darai.

Mums dirbant susiformavo aiški nuostata – viską, ko nori išmokyti vaikus, turi išbandyti pats. Jeigu pats bijai lįsti į pelkę, nepasakok kitiems, kad tai paprasta, lengva ir visai „nešlykštu“, jeigu pats nešokai su parašiutu, nepasakok, kad tai „nuostabus jausmas“ sklęsti padange, jeigu pats nemoki plaukti, neaiškink, kad tai „vieni niekai, tik judink kojas“. Kada paskutinį kartą bandėte ant savo galvos užsitempti guminę baseino kepurę? O duoti kraujo tyrimams labai patinka? Tai kodėl visi sako, kad čia „tik truputį“ ir viskas…

Asta.

Mano ūgis 145 cm (visada sakau 146). Labai dažnai ko nors nepasiekiu ar nematau. Vienas žmogus pajuokavo, kad „Dievas tave tokią sukūrė, kad tu viską pamatytum iš vaiko perspektyvos“. Aš taip viską ir matau. Pažįstu visas kosulio atmainas, kokios tik egzistuoja.Visa mano vaikystė – antibiotikai, pienas su svogūnais (nuo to kvapo iki šiol pykina) ir daug laisvalaikio lovoje, pildyto beprotišku knygų skaitymu. Šiandien galiu pasakyti, kad išnagrinėjus visas medicinines ir nemedicinines priežastis, galimybes ir stebuklus, apie kosulį žinau labai daug. Ir, atsakingai pareiškiu, tai – ne tik medicina. Kai mamos ateina ir sako, kad vaikas kosti, beveik visada žinau, ką reikia pakeisti vaiko gyvenime, kad kosulys dingtų.

Lilija.

Kai tau diagnozuoja mirtiną ligą, tu turi du pasirinkimus – gyventi arba ne. Aš pagalvojau, kad antras variantas – ne išeitis. Eksternu savo pačios vidumi praėjau ką reiškia siekti užsibrėžto tikslo. Kai esi suaugęs, tai yra tikrai nelengva, nes aplink tave vyrauja absoliuti ir negailestinga gailėjimo filosofija.

Asta ir Lilija:

Taigi, atsakingai teigiame – nei vieno žmogaus negalima gailėti. Gailestis žmogų žemina. Atima iš jo jėgas ir prigimtinį žinojimą, jog esi nuostabus, drąsus ir gali pasiekti tai, ko trokšti.

Vaikus taip ir matome, todėl labai „skauda“ už kiekvieną vaiką, kuris yra nudrąsintas jau būdamas trejų ar ketverių. Imame, traukiame, mokome, mylime, džiaugiamės, juokiamės, kalbame, palaikome.

Ir vėl ką nors iš Jūsų sutinkame gatvėje, o Jūs mums sakote: „O prisimenat, kai man sakėte, kad mano vaikas… Iš kur jūs žinojote? AČIŪ.“

❤

© Visos teisės į šiame tinklapyje esančią informaciją, įskaitant foto/video medžiagą, priklauso asociacijai EDUCADO. Draudžiama bet kokiais tikslais naudoti bet kurią tinklapyje skelbiamą informaciją ir/ar jos dalį ir/ar bet kurią skelbiamą foto/video medžiagą ar jos dalį be išankstinio rašytinio asociacijos EDUCADO sutikimo. Bet koks tokios informacijos panaudojimas be išankstinio rašytinio asociacijos EDUCADO sutikimo užtraukia teisės aktuose nustatytą atsakomybę.

Close Menu